2025-ųjų vasaris mūsų universitetui padovanojo dovaną, kurios vertės neįmanoma išmatuoti pinigais. Vykstant planiniams TUSU bibliotekos šiaurinio sparno renovacijos darbams, giliai sienos nišoje, kuri dešimtmečius buvo paslėpta už masyvių ąžuolinių lentynų, darbininkai aptiko dulkėtą, bet puikiai išsilaikiusią medinę dėžę. Joje – ne auksas ir ne karališki dekretai, o tai, kas istorikams yra dar brangiau: devyni ranka rašyti sąsiuviniai, datuojami 1870–1885 metais.
Šis radinys tapo impulsu skubiai suformuoti tarpdisciplininę tyrimų grupę, kurią sudaro Istorijos katedros mokslininkai, Filologijos krypties magistrantai ir, kas mums ypač svarbu, TUSU gimnazijos vienuoliktokai. Tai nėra tiesiog senų popierių skaitymas; tai gyva istorijos pamoka ir kruopštus akademinis darbas, vykstantis čia ir dabar, Universiteto gatvėje 3.
Nuo makroistorijos prie mikroistorijos
Dažnai istorijos vadovėliuose matome tik didžiąsias datas, karus ir sukilimus. Tačiau atrastieji dienoraščiai ir užrašai atveria duris į vadinamąją „mikroistoriją“ – intymų, kasdienį studentų gyvenimą XIX a. pabaigos Vilniuje.
Pirminė analizė, kurią atliko mūsų tekstologijos ekspertai, rodo, kad užrašai priklausė studentų draugijai, kuri save vadino „Tiesos ieškotojais“. Tekstai parašyti mišria kalba – vietomis dominuoja lenkų, vietomis lotynų, o paraštėse gausu lietuviškų intarpų bei pastabų. Tai liudija apie to meto Vilniaus daugiakultūrinį audinį, kuris išlieka aktualus ir šiandieniniame mūsų universitete.
Vienas įdomiausių aspektų, kurį jau spėjo iššifruoti mūsų tyrėjų komanda, yra studentų buities aprašymai. Viename iš sąsiuvinių, datuotame 1874 m. žiemą, studentas skundžiasi dėl brangių žvakių ir šalto kambario, detaliai aprašydamas, kaip jie su draugais dalijasi vienu paltu, kad galėtų paeiliui nueiti į paskaitas. Šie tekstai leidžia mums pajusti empatiją ir suvokti, kad nepaisant technologinio progreso, studentiško gyvenimo iššūkiai ir bendrystės troškulys išlieka universalūs.
Gimnazistų indėlis į mokslinį tyrimą
Šis projektas tapo puikia terpe praktiniam TUSU gimnazistų ugdymui. Mūsų vienuoliktokai, pasirinkę humanitarinį profilį, dirba porose su magistrantais. Jų užduotis – ne tik padėti transkribuoti sunkiai įskaitomą rašyseną, bet ir atlikti kontekstinę paiešką archyvuose. Mokiniai aiškinasi, kokios kavinės ar knygynai minimi dienoraščiuose, ir bando nustatyti jų buvimo vietą dabartiniame Vilniaus žemėlapyje.
Toks bendradarbiavimas griauna hierarchinius barjerus. Profesoriai diskutuoja su moksleiviais kaip su lygiaverčiais kolegomis, nes kartais jauno žmogaus „šviežia akis“ pastebi detales, kurias patyręs mokslininkas gali praleisti. Pavyzdžiui, būtent gimnazistė Ieva atkreipė dėmesį į paraštėse nupieštus eskizus, kurie, pasirodo, vaizduoja ne abstrakčius ornamentus, o realius to meto profesorius karikatūriškai padidintomis nosimis. Tai suteikia archyvui gyvumo ir humoro, primindama, kad akademija niekada nebuvo sausa ir nuobodi vieta.
Restauravimo iššūkiai ir etika
Svarbi šio proceso dalis – fizinis dokumentų išsaugojimas. Mūsų partneriai iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos konsultuoja, kaip tinkamai konservuoti trapų popierių. Tai lėtas, meditatyvus procesas. Studentai mokosi dirbti su baltomis pirštinėmis, naudoti specialius šepetėlius dulkėms valyti ir suprasti, kaip drėgmė bei temperatūra veikia organines medžiagas.
Mes susiduriame ir su etiniais klausimais. Ar turime teisę viešinti viską, kas parašyta asmeniniame dienoraštyje, net jei autoriaus nebėra jau pusantro šimto metų? Diskusijos apie privatumą ir istorinę tiesą tapo neatsiejama Filosofijos fakulteto seminarų dalimi šį mėnesį. Nutarta, kad rengiant publikaciją, bus išlaikyta pagarba autorių atminimui, fokusuojantis į sociokultūrinį kontekstą, o ne į asmenines intrigas.
Ateities planai
Šis atradimas dar tik pradedamas tyrinėti. Planuojama, kad iki mokslo metų pabaigos bus parengta pirmoji publikacija universiteto mokslo žurnale, o įdomiausi dienoraščių puslapiai bus eksponuojami specialioje parodoje mūsų Didžiojoje auloje. Tačiau svarbiausia ne galutinis rezultatas, o pats procesas. Matyti, kaip skirtingų kartų atstovai susivienija dėl bendro tikslo – perskaityti ir suprasti praeities žinutę – yra geriausias įrodymas, kad Tautginas Ūksas Sovius Universitetas yra gyvas, mąstantis ir savo šaknis gerbiantis organizmas.
Istorija nėra tai, kas buvo. Istorija yra tai, ką mes prisimename ir kaip mes tai interpretuojame šiandien. Ir kartais, tam, kad žengtumėme žingsnį į priekį, turime sustoti ir atsiversti seną, dulkėtą sąsiuvinį.
Parašykite komentarą