2025-ųjų lapkritis Vilniuje, kaip įprasta, atnešė tirštą rūką ir ankstyvas sutemas, tačiau Tautginas Ūksas Sovius Universiteto (TUSU) bendruomenei šis mėnuo tapo intelektualinės šviesos laikotarpiu. Lapkričio 18-ąją, praėjus Vėlinių rimčiai, Menų ir Kūrybinių industrijų fakultetas (FMKI) kartu su Biotechnologijų laboratorija atvėrė duris į unikalų tarpdisciplininį projektą „Ephemeral Data: Pelėsis, algoritmai ir užmarštis“.
Ši paroda, įrengta XVI a. rūsiuose po Universiteto g. 3 pastatu, nėra skirta grožėtis tradicine prasme. Tai drastiškas mokslinis eksperimentas, kurio tikslas – sujungti biologiją su filosofija ir kvestionuoti šiuolaikinę maniją viską archyvuoti skaitmeniniuose debesyse.
Kai bakterijos tampa menininkais
Projekto ašis – gyvosios skulptūros. TUSU bioinžinerijos studentai, vadovaujami kviestinės lektorės iš Nyderlandų, sukūrė terpę, kurioje specialiai modifikuotos pelėsių kultūros (Physarum polycephalum) auga ant senovinių Vilniaus žemėlapių ir standžiųjų diskų plokštelių.
Lapkričio viduryje vykusiame atidaryme lankytojai galėjo stebėti, kaip mikroorganizmai lėtai, bet užtikrintai „suvalgo“ informaciją. Tai sukėlė aštrią diskusiją tarp Informatikos fakulteto atstovų, kurių tikslas yra duomenų išsaugojimas, ir filosofų, teigiančių, kad irimas yra būtina gyvybės ciklo dalis.
„Mes investuojame milijonus į serverius, kad išsaugotumėme kiekvieną elektroninį laišką,“ – renginio metu kalbėjo Filosofijos katedros docentas dr. Andrius Būga. – „Tačiau ši instaliacija mums primena, kad gamta netoleruoja statikos. Galbūt teisė būti pamirštam yra tokia pat svarbi, kaip teisė būti prisimintam?“
Gimnazistų indėlis: emocinis miesto žemėlapis
Parodoje savo vietą rado ir TUSU gimnazijos moksleivių darbai. Integruotos biologijos ir dailės pamokos metu dešimtokai rinko organines atliekas iš skirtingų Vilniaus rajonų (nukritusius lapus, seną popierių) ir jas naudojo kaip pigmentą kurdami „nykstančius portretus“.
Vienas įspūdingiausių eksponatų – gimnazistės Rūtos sukurtas „Laiko veidas“, kuris parodos atidarymo dieną buvo ryškus ir spalvotas, o šiandien, veikiant oksidacijai, jau beveik išbluko į pilką foną. Tai tapo gyva pamoka apie laikinumą, kurią moksleiviai išmoko ne iš vadovėlių, bet per tiesioginius cheminius procesus.
Laboratorinis incidentas: kai gamta perima kontrolę
Mokslas nebūtų mokslas be nenumatytų kintamųjų. Lapkričio 20-osios rytą parodos kuratoriai susidūrė su nenumatyta problema. Dėl staiga atšilusio oro ir senovinėje vėdinimo sistemoje įvykusio gedimo, rūsiuose temperatūra pakilo penkiais laipsniais aukščiau nei planuota.
Tai lėmė, kad centrinė instaliacija – „Gyvasis algoritmas“ – pradėjo augti eksponentiniu greičiu. Pelėsių kultūros išlipo iš Petri lėkštelių ribų ir pradėjo plisti ant ekspozicinio stalo. Nors techninis personalas siūlė nedelsiant sterilizuoti patalpą, Rektorius priėmė sprendimą palikti viską taip, kaip yra. „Tai geriausias įrodymas, kad mes negalime kontroliuoti gamtos, galime tik ją stebėti,“ – teigė jis. Dabar lankytojai įspėjami neliesti paviršių, o pati „pabėgusi“ instaliacija tapo dar populiaresnė dėl savo neprognozuojamumo.
Akademinė refleksija tamsiuoju metų laiku
Šis projektas sulaukė dėmesio ne tik universiteto viduje. Į diskusiją įsitraukė ir paveldoaugos specialistai, kurie kėlė klausimą: kaip restauruoti tai, kas iš prigimties turi išnykti?
Paroda veiks tik iki lapkričio pabaigos – ne todėl, kad baigsis nuoma, o todėl, kad eksponatai tiesiog suirs. Tai sąmoningas TUSU sprendimas. Skirtingai nuo begalinių „zoom“ įrašų, šią patirtį galima išgyventi tik čia ir dabar. 2025-ųjų lapkritis Tautginas Ūksas Sovius Universitete tapo priminimu, kad akademinė branda yra ne tik žinių kaupimas, bet ir gebėjimas oriai paleisti tai, kas atgyveno, užleidžiant vietą naujai gyvybei.
Kviečiame apsilankyti rūsiuose, kol pelėsis dar nebaigė savo meninio pasirodymo – tik prašome, nepalikite atvirų kuprinių, nes menas čia labai lipnus.
Parašykite komentarą